✞ Kai kuriose kapinėse galima pasivaikščioti kaip tikroje meno galerijoje. Lietuviai paminklus stato įvairius – skoningus ir neskoningus. Noras pasirodyti prieš kitus ar įamžinti karjeros pasiekimus – tuštybė, bet rūpinimasis kapinėmis mažiau ar daugiau būdingas visoms tautoms. Viskas turi madas ir tradicijas. Gyvename pasaulyje, kur įpročiai, mados, žinoma, ir žmonių minčių raiška nuolat keičiasi. Vieni žmonės labiau orientuojasi į filosofines ir amžinąsias vertybes ir artimųjų kapuose palieka mažiau ženklų, susijusių su šiuo pasauliu. Jie ieško kažkokio simbolio, kuklaus atminimo bei įprasminimo.
✞ Daugelyje šalių kapai yra kapai. Tai tokia vieta, kur artimieji retai užsuka. Kapas yra tam tikra meditacijos forma. Ten atėjęs žmogus sodina gėles, savotiškai bendrauja, pamąsto, nusiramina. Matyt, žmonėms to reikia. Kartais toks pabuvimas padeda ir gyviesiems – susivokti šiame pasaulyje, pagalvoti apie svarbius ir praeinančius dalykus.
✞ Mirties slėpinys, viena vertus, yra gražus, nes žmogus užbaigia savo gyvenimo ciklą. Čia nėra jokio tragizmo. Tragizmas tai, kad keičiasi situacija gyviesiems, keičiasi šeimos sudėtis. Tačiau bet koks pokytis – išgyvenamas.
