✵ Kretingos vienuolyno vizitacijos aktai ir 1854 m. miestelio planas liudija, kad katalikai ilgą laiką naudojosi tik pietine kapinių dalimi, likusia kapinių dalimi iki XIX a. 8 dešimtmečio naudojosi stačiatikių bendruomenė. Kapinėse parapijiečiai buvo laidojami abipus pagrindinio kapinių tako, tarp vartų ir koplyčios: pietinėje pusėje vienuoliai, kitoje – pasauliečiai. Kapinėse yra išlikusių keletas labai senų tašyto akmens antkapinių plokščių. Senosiose kapinėse yra tarpukariu bei pirmaisiais pokario dešimtmečiais statytų paminklų. Kapinių šiauriniame gale, antšlaitėje, vadinamoje „nešventintoje žemėje“ ankščiau buvo laidojami gimę negyvi ar be krikšto mirę kūdikiai, savižudžiai, laisvamaniai ir ekskomunikuotieji. Jiems niekas nestatė kryžių, net patys artimiausi žmonės retai rūpinosi jų kapais. Senosios parapijos kapinės veikė iki XX a. 7 dešimtmečio vidurio, vėliau buvo uždarytos ir apleistos. Valdžia norėjo jas panaikinti ir vietoj kapinių, kaip tai yra Klaipėdoje, Kaune ir kitur, padaryti parką. 1989 m. atnaujinus kapines buvo laidojama nebepaisant senų tradicijų, kurios susidarė XIX–XX a. I pusėje. Vietos gyventojai pradėjo laidoti be jokios tvarkos, tiesiog užsiimdami tuščius plotus ir senų apleistų kapų vietas. Į kapines plūstelėjo sunkūs akmens paminklai, tarp kurių tik vienur kitur matosi prisilaikant senų tradicijų pastatytas vienas kitas meniškas koplytstulpis, stogastulpis, medinė ar akmens skulptūra. Priešais senąsias kapines XIX a. antroje pusėje buvo atidarytos naujosios parapijos kapinės, vadinamos II-iomis kapinėmis. Naująsias kapines parapijiečiai 1913 m. apjuosė plytų ir akmenų mūro tvora su neogotikiniais ir neobarokiniais vartais. Senąsias ir naująsias kapines atskyrė Vilniaus (seniau – Darbėnų) gatvė.
Žemėlapis kraunasi - prašom palaukti...